Vairuotojo darbo vieta

Iš pirmo žvilgsnio nepatyrusiam vairuotojui – mėgėjui gali atrodyti, kad vairuotojo pozicija už vairo neturi nieko bendro su automobilio „jutimu“ bei teisingu orientavimosi kelyje. Dažniausiai yra manoma, kad sugebėjimas gerai vairuoti automobilį ekstremaliuose sąlygose yra susijęs su vairuotojo individualiomis charakterio savybėmis bei ateina kartu su vairuotojo patirtimi. Tačiau, kad ir kaip būtų gaila, taip nėra – tik teisinga vairuotojo padėtis suteikia mažiausia raumenų įtempimą ir pastovų pasiruošimą žaibiškai reakcijai kritinėje situacijoje.

Vairuotojas privalo sėdėti taip, kad jo petys nuolat liestųsi sėdynės atsirėmimo (vienintelio kontakto su automobiliu) net ir tuo metu, kai kairė ranka laiko viršutinę vairo dalį, o dešinė ranka gali laisvai perjungti bėgį į pačią toliausią padėtį. Tai yra pavaizduota 1 piešinyje apačioje.

vairuotojodarbovieta

Važiavimo metu vairuotojo galva negali būti palinkusi – visą laiką turime stengtis laikyti ją ištiesintai. Tik tokia galvos padėtis užtikrina maksimalų, už pusiausvyrą atsakančių organų, preciziškumą. Verta paminėti, kad pusiausvyros jutimas yra dar intensyvesnis tada, kai gauna mažiausiai vibracijos. Dėl to geriausiai liemenį laikyti šiek tiek atlenktą atgal. Tai leidžia maksimaliai išnaudoti stuburą virpėjimo panaikinimui.

Beveik vertikali liemens padėtis yra susijusį su dar viena žmogiško organizmo fiziologijos savybe – galvos padėtis liemens atžvilgiu suteikia tam tikrą galūnių raumenų įtempimo laipsnį. Tai reiškia, kad galva, o tiksliau jos padėtis, turi didelę įtaką judesių koordinavimui. Tikriausiai pastebėjote, kad prieš įveikiant posūkį, žmogus automatiškai palenkia galvą posūkio link, kas ypač akivaizdu stebint sportinių automobilių vairuotojų elgesį. Taigi nepamirškite apie teisingą galvos laikyseną.

Dažnai sutinkama „madinga“ pozicija už vairo – su ištiestomis rankomis ir stipriai atlenktais pečiais – yra neteisinga, nes skatina neteisingą galvos padėtį – arba ji yra stipriai atlenkta atgal, arba yra palinkusį į priekį, kas žymiai sumažina pusiausvyros jutimą, plius stuburas neturi galimybių sumažinti vibracijų kiekį. Tai pavaizduota 2 piešinyje.

vairuotojodarbovieta2

Ši padėtis už vairo turi savo istoriją. 1954 metais garsus argentinų kilmės ralistas Juan Manuel Fangio laimėjo net 6 pasaulio taures važiavimo metu demonstruojant ypatingą poziciją už vairo. Vietoj to, kad sėdėti su sulenktais pečiais kuo arčiau vairo, Fangio savo automobilį vairavo visai tiesiomis rankomis. Tuo susidomėjo ne tik jo sirgaliai, bet ir jo varžovai. Daugelis iš jų pradėjo aklai kartoti šią padėtį už vairo ir atsitraukinėti kuo toliau nuo vairo. Tačiau reikia padaryti pastaba, kad Fangio sportiniame automobilyje vairo plokštuma buvo visiškai vertikalios padėties – tai yra priešinga šiandieniniams automobiliams, kurių vairai yra palenkti atitinkamu kampu. Dėl to daugeliui vairuotojų ši technika buvo nevaisinga, nes posūkiuose jie turėdavo atplėšti nugarą nuo sėdynės, dėl to prarasdavo būtiną kontaktą su automobiliu.

Reguliuojant sėdimos vietos patogumą ir preciziškumą savo automobilyje, siūlome tokių veiksmų eiliškumą:

  • atsisėsti, atlenkti sėdynę, paspausti sankabos pedalą (iki dugno), pastumti fotelį taip, kad kairė koja būtų tokioje padėtyje šiek tiek sulenkta kelyje;
  • toliau sugriebti vairo viršutinę dalį ištiesta ranka uždaru būdu, ir sureguliuoti sėdynės atramą taip, kad glaudžiai liestųsi su pečiais;
  • padarytos reguliacijos patikrinimui reikia užsegti saugos diržą, kaire ranka sugriebti vairą viršutinėje dalyje, o dešine ranka perjungti bėgį į labiausiai nutolusią padėtį; reguliacija buvo atlikta sėkmingai tik tada, jei šių veiksmų metu pečiai visą laiką lietėsi si sėdynės atrama.

Šis patikrinimas yra skirtas standartiniai automobilio sėdynei, tačiau lygiai tokiu pat būdu yra reguliuojamos sportinės sėdynės. Nors automobilių gamintojai stengiasi, kad sėdynės užtikrintų kuo geresnį vairuotojo kontaktą su automobiliu, vis vien sportininkai atsisako standartiniai montuojamų sėdynių. Vietoj jų yra įstatomos anatominės sėdynės. Šios leidžia žymiai geriau „pajausti“ automobilį, kadangi posūkiu metu neleidžia judėti vairuotojui, o stipriai jį prilaiko savo vietoje ir dar, turinčios pakankamai aukštą atsirėmimą, yra žymiai saugesnės.

Visa tai pateikėme, todėl, kad svarbiausia sportiniame vairavime yra automobilio „jutimas“, kuris leidžia su didžiausiu tikslumu įvertinti tam tikrą situaciją. Kuo daugiau kūno liečiasi su automobilio sėdyne, tuo tikslesnės yra informacijos, kurias gauna vairuotojas.

Jeigu padėtis kėdėje yra teisinga, vairuotojo kūnas visu savo svoriu turi atsiremti tik į sėdynę, kojos ir rankos turi būti visiškai atpalaiduotos. Atstumas tarp įdubimu kelyje ir sėdynės pradžia turi turėti apie 4 – 6 cm, kas leidžia normaliai kraujo apytakai kojose. Jeigu vairuotojas stengiasi rasti tinkamiausią ir patogiausią vietą kėdėje judėdamas joje, reiškia, sėdynė yra blogai sureguliuota.

RANKŲ PADĖTIS ANT VAIRO

Yra 2 teisingi rankų ant vairo laikymo metodai – nevisiškas ir uždaras vairo laikymas. 3 piešinyje taip pat pavaizduotas neteisingas laikymo būdas – atdaras. Kadangi vairuotojas turi būti nuolatos pasiruošęs veiksmui, siūlome uždarą vairo laikymo būdą. Jis yra labiau natūralus ir patogesnis, kaip ir užtikrina geresnį pirštų sukibimą su vairu.

vairuotojodarbovieta3

Nevisiškas vairo laikymas yra naudojamas tik dideliuose greičiuose, kada yra reikalaujamas daug tikslesnis judesių atlikimas. To dėka, kad nykščiai yra atsirėmia ant vairo, padidėja vairavimo preciziškumas.

vairuotojodarbovieta4

Pakalbėkime apie teisingą rankų ant vairo laikymą. Teisingas yra susijęs su simetrine jų padėtimi. (4 piešinys). Dešinė ranka visada turi būti laikoma ant vairo tarp 13.30 ir 15.00 (pagal laikrodžio schemą), o kairė – tarp 21.00 ir 10.30. Kuo arčiau savęs yra rankos ant vairo, padidėja pirminė vairo sukimo jėga, tačiau labai greitai sumažėja vairo sukimo kampas be rankų atplėšimo nuo jo.

KOJŲ PADĖTIS

Sportinis automobilis turi turėti atramą kairei kojai. Tai pavaizduota 5 piešinyje.

vairuotojodarbovieta5

Dėka jos sportininkas gauna daug stabilesnę ir preciziškesnę padėtį, net tada, kai sėdi sportinėje anatominėje kėdėje ir yra stipriai prisegtas keturių taškų saugos diržais.

Kairės kojos kulnas turėtų būti po sankabos pedalu, kad prireikus galima būtų staiga perkelti, nepakeliant kojos nuo grindų, pėdos galą iš atramos ant sankabos pedalo arba stabdžių, tuo pačiu neblokuojant dešinės kojos. Tai pavaizduota 6.1 piešinyje.

Kairės pėdos perkėlimo metu iš pedalų ant atramos arba atvirkščiai (žiūrėk 6.2 piešinį) neleistina atplėšti kulną nuo grindų, nes tuo metu yra prarandamas vienas atramos taškas, o kūno sunkumo centras šiek tiek keičia savo padėtį, dėl to gali nukentėti automobilio minėtas „jutimas“.

Dešinės kojos kulnas turėtų būti po stabdžiu pedalu (žiūrėk 6.3 piešinį), taip kad važiavimo metu, kada vis gazuojam ir stabdom, nereikėtų pakelti jos nuo grindų (žiūrėk 6.4 piešinį).

vairuotojodarbovieta6

VAIRAVIMAS

Sportiniame vairavime, kaip teigia daugelis žinomų ralistų, vienas iš svarbiausių dalykų, kurias privalo mokėti geras sportininkas, yra teisingas vairo laikymas – sugebėjimas išlaikyti pastovų kontaktą su vairu bet kokioje situacijoje.

Yra 3 operavimo vairu būdai: 1. koreguojantis; 2. kompensuojantis; 3. pagrindinis.

vairuotojodarbovieta7

Pirmojo metodo dėka neryškiai koreguojami nukrypimai nuo suplanuoto automobilio judėjimo tam tikru keliu. Tereikia nesmarkiai (nedideliu kampu) pasukti vairą į reikiamą pusę. Čia reikia pabrėžti, kad vairavimas abiem rankom yra tikslesnis negu su viena ranka.

Kompensuoto vairavimo tikslas – automobilio slydimo posūkyje arba tiesiojoje panaikinimas.
Pagrindinis vairavimas yra skirtas automobilio judėjimo trajektorijos pakeitimui.

Pagrindinis ir kompensuotas vairavimas, priklausomai nuo situacijų keitimosi greičio, yra padaromas dviem būdais – jėgos arba greičio.

Jėgos metodas – sukimo metu vairas yra tarsi perduodamas iš rankos į ranką. 8 paveiksle pavaizduotas sukimas abiem rankom iš eilės su perėmimu. Šis metodas yra naudojamas važiuojant duobėtais, nelygaus paviršio keliais.

Greičio metodas – priklausomai nuo individualių vairuotojo sugebėjimų, šis būdas leidžia sukti vairą dideliu kampu 3-5 kartus greičiau, palyginus su jėgos metodu. Vairo sukimą galima padaryti viena ranka (9 piešinys), iš eilės dviem rankom (10 piešinys) arba pradėti viena ranka, o baigti su dviem ir atvirkščiai. Visuose atvejuose, jeigu vairas turi būti pasuktas daugiau nei 180 laipsnių, yra būtinas rankų „kryžiavimas“ (žiūrėk 13.3 ir 10.6 piešinius).

vairuotojodarbovieta8

Paanalizuokime detaliau vairo sukimą į dešinę greičio būdu, padaryta abiem rankom iš eilės su perėmimu (10 piešinys).

Pradinėje vairo sukimo stadijoje operuojame (naudojame) dviem rankom – kairė ranka iš 9 valandos slenka į 11.00, o dešinė ranka iš 3.00 ant 5.00 valandos. Toliau dešinė ranka paleidžia vairą ir trumpiausiu keliu grįžta į 12.00 valandos poziciją.

vairuotojodarbovieta9

Sustokime trumpai būtent šioje vietoje. Vairo griebimas viršutinėje dalyje turėtų būti padarytas be smūgio. Tai galime padaryti tik tada, kai dešinės rankos delnas griebimo metu jau judės vairo paviršiumi jo sukimo greičiu.

Praktikoje tai atrodo taip: perkeliant ranką tiesios linija iš 5.00 ant 12.00 valandos kartu priartinam pirštus vairo link ir stumiam ranką vairo sukimosi pusėn. Taigi pilnas vairo sugriebimas bus tarp 1.00 ir 1.30. Dešinė ranka tuo metu visa savo jėga prisijungia prie darbo, kairė tuo metu padaro greitą perėmimą: žaibiškas judesys aukštyn iš 5.00 ant 12.00 ir minkštas sugriebimas. Visas vairavimas yra atliekamas zonoje tarp 1.00 ir 5.00 valandos; Tai yra susiję su tam tikru rankų palinkimo kampu, kurio metu abiejų rankų raumenys dirba intensyviausiai ir turi didžiausia startinę jėgą.

Pasirenkant vairavimo metodą reikia atminti, kad vairo sukimo greitis yra proporcingas automobilio judėjimo greičiui bei priklauso nuo posūkio kampo. Situacijoje, kai reikia greitai atlikti „gilų“ manevrą (apvažiuojant kliūtį, pvz. duobę ar akmenį), ypač greityje iki 60 km/h, patartina naudoti tik greičio metodą.

Tokioje situacijoje, kai vairuotojas gali preciziškai nujausti savo veiksmus posūkyje, turėdamas omenyje posūkio kreivumą ir važiavimo greitį, yra leistina keisti standartinį vairo griebimą. Žinant kampą, kokiu reikia pasukti, vairuotojas jau yra pasiruošęs pernešti vieną delną taip, kad posūkio įveikimo metu, kai bus reikalingas didelis judesių tikslumas, veiktų abidvi rankos (11 piešinys).